Pulso oksimetrija yra neinvazinis metodas, leidžiantis stebėti žmogaus prisotinimą deguonimi (SO2).Nors jo periferinio įsotinimo deguonimi (SpO2) rodmuo ne visada sutampa su labiau pageidaujamu arterinio prisotinimo deguonimi (SaO2) rodmeniu iš arterinio kraujo dujų analizės, jie yra pakankamai gerai koreliuojami, todėl saugus, patogus, neinvazinis ir nebrangus pulso oksimetrijos metodas. yra vertingas norint išmatuoti prisotinimą deguonimi klinikinėje praktikoje.
Įprastu (transmisyviu) taikymo režimu jutiklio įtaisas dedamas ant plonos paciento kūno dalies, dažniausiai piršto galiuko ar ausies spenelio, o kūdikių atveju – per pėdą.Prietaisas per kūno dalį perduoda dviejų bangų ilgių šviesą į fotodetektorių.Jis matuoja kintančią absorbciją kiekviename bangos ilgyje, leidžiančią nustatyti absorbciją vien dėl pulsuojančio arterinio kraujo, išskyrus veninį kraują, odą, kaulus, raumenis, riebalus ir (daugeliu atvejų) nagų laką.[1]
Refleksinė pulso oksimetrija yra mažiau paplitusi transmisinės pulso oksimetrijos alternatyva.Šis metodas nereikalauja plonos žmogaus kūno dalies, todėl jis puikiai tinka universaliam naudojimui, pavyzdžiui, pėdoms, kaktai ir krūtinei, tačiau jis taip pat turi tam tikrų apribojimų.Kraujagyslių išsiplėtimas ir veninio kraujo kaupimasis galvoje dėl sutrikusio veninio grįžimo į širdį gali sukelti arterijų ir venų pulsavimą kaktos srityje ir sukelti klaidingus SpO2 rezultatus.Tokios būklės atsiranda atliekant anesteziją su endotrachėjine intubacija ir mechanine ventiliacija arba pacientams, esantiems Trendelenburgo padėtyje.[2]
Paskelbimo laikas: 2019-03-22